Proletarinė revoliucija Lietuvoje 1918-1919.

Iš Lietuvos žmonių ilgam buvo atimtas valstybingumas ir tautinė nepriklausomybė. 1569 metais pasirašius Liublino uniją, ji pateko į lenkų feodalų jungą, o nuo 1795 m., t.y. po III Abiejų Tautų Respublikos atkarpos – Rusijos carizmo. 1915 m., Pirmojo pasaulinio karo metais, Lietuva buvo okupuota kaizerio Vokietijos kariuomenės ir virto, kaip rašė V. Mickevičius-Kapsukas, „tikru kalėjimu, akylai saugomu vokiečių žandaro“. Vokiečių imperializmo atstovai atvirai pareiškė norą Lietuvą amžiams paversti Vokietijos Reicho kolonija.

Visa tai negalėjo nežadinti Lietuvos darbo žmonių neapykantos užkariautojams. Lietuvos žmonių pasipriešinimas kaizerio okupacijai dar labiau sustiprėjo po to, kai 1917 m. vasario mėn. Rusijos darbininkai ir valstiečiai nuvertė carą Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos pergalė ir tautinės priespaudos sunaikinimas Rusijoje turėjo didžiulę įtaką tolimesnei veiklai; tautinio išsivadavimo kovos Lietuvoje stiprinimas.

Šioje situacijoje kaizerio valdžia rado būdą, kaip išspręsti Lietuvos prijungimo prie Vokietijos klausimą: tai turėjo įvykti Lietuvos buržuazinių valstybės veikėjų, bendradarbiavusių su vokiečių okupacine valdžia, sprendimu, remiantis tautų teisės į save principais. -ryžtas, paskelbtas Spalio revoliucijos.

Taip 1917 m. gruodžio 11 d. buržuazinė Lietuvos Tariba (taryba), susikūrusi vokiečių okupacinės valdžios iniciatyva dar prieš Spalio revoliuciją ir Lietuvos žmonių praminta „Kaizerio Tariba“, priėmė deklaraciją dėl amžinojo įkūrimo. Lietuvos ir Vokietijos imperijos ryšiai karinės konvencijos, transporto konvencijos, muitinės ir pinigų bendruomenės pagrindu. Deklaraciją pasirašė tarybos pirmininkas A. Smetona, kunigas Mironas ir visi tarybų nariai. Šis sprendimas apsunkino politinę situaciją Lietuvoje ir sukėlė Rusijoje, Latvijoje ir Amerikoje gyvenančių lietuvių pasipiktinimą.

Tokiomis sąlygomis Tariba buvo priversta priimti aktą, kuriame nebuvo užsiminta apie konvencijas ir amžinus ryšius su Vokietija. Bet ši nuo okupantų priklausanti taikinamoji institucija galėjo veikti tik jiems leidus. Apie tai buvęs Lietuvos Taribos narys P. Klimas savo atsiminimuose rašė: „Tik apeinant, susisiekus su aukščiausiomis Berlyno sferomis (vyriausybe ir Reichstagu), galima buvo tikėtis paramos ar bent atlaidumo... neleistiniems. nepriklausomybės paskelbimo, kuris nuramintų regioną“.

Taigi, Berlynui leidus, 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos taryba priėmė naują sprendimą, kuriame nieko nebesakyta apie amžiną sąjungą su Vokietija ir kurį vėliau Lietuvos buržuaziniai nacionalistai šlovino kaip Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktą. Lietuva.

Tačiau iš tikrųjų Vasario 16-osios aktas tokiu dokumentu netapo. Situacija Lietuvoje išliko tokia pati. Kaizerio okupacijos naštą vis dar nešė Lietuvos žmonės. O 1918 metų vasario 28 dieną Lietuvos Taribo Prezidiumas laiške Vokietijos Reicho kancleriui Hertlingui patikino, kad Lietuvos ir Vokietijos santykių pagrindas bus ne Vasario 16-osios aktas, o Taribo deklaracija. 1917 m. gruodžio 11 d. Tuo remdamasis Vokietijos kaizeris 1918 m. kovo 23 d. pripažino įsivaizduojamą Lietuvos nepriklausomybę. Apie tikrąją šios nepriklausomybės kainą vėliau gana atvirai prabilo Smetonos bendraminčiai – stambus Lietuvos bankininkas Martynas Ichas. Žurnalo „Vairas“ 1934 m. Nr. 12 jis rašė: „Pripažinę Lietuvos nepriklausomybę vokiečiai mus surišo konvencijomis: dėl muitų, karinės vadovybės ir užsienio politikos. Tokiomis sąlygomis, žinoma, Lietuva taptų Vokietijos imperijos dalimi“.

Netrukus Lietuvos Tariba žengė kitą žingsnį link galutinio Lietuvos pavaldumo Vokietijai: 1918 metų vasarą, vykdydama kaizerio okupantų valią, nusprendė įvesti Lietuvoje monarchiją, pakviesti Vokietijos kaizerio giminaitį. , Vilhelmas Urachas, į Lietuvos sostą Koralo Mindaugo II vardu.

Esant dabartinei situacijai, Lietuvos dirbančioms masėms tapo visiškai aišku, kad tik revoliucinė kova su vokiečių kolonialistais ir jų bendrininku - Lietuvos taribu, tik kova už darbininkų ir valstiečių valdžią gali garantuoti laisvę ir nepriklausomybę lietuviui. žmonių.

1918 metų rudenį Lietuvoje susiklostė revoliucinė situacija. Darbininkai nebenorėjo gyventi senai: buvo pasiryžę sekti Rusijos proletariato, vykdžiusio Didžiąją Spalio socialistinę revoliuciją, pavyzdžiu.

Revoliucinio judėjimo iškilimo kontekste 1918 m. spalio 1-3 dienomis Vilniuje nelegaliai surengtas pirmasis komunistinių organizacijų atstovų suvažiavimas Lietuvoje. Suvažiavime buvo aptarti revoliucinės darbininkų ir valstiečių valdžios įtvirtinimo Lietuvoje uždaviniai, priimta partijos chartija ir išrinktas partijos valdymo organas – CK. Jos pirmininku išrinktas P. Eidukevičius, sekretoriumi – R. Pilar.

Suvažiavimo istorinė reikšmė slypi tuo, kad jis sujungė skirtingas partines organizacijas ir sukūrė Lietuvos komunistų partiją. Iki šiol žmonių išsivadavimo judėjimas regione buvo spontaniškas. Dabar ji įgavo organizacines formas, aiškų, viešai prieinamą, kryptingą turinį.

Tuo tarpu 1918 metų lapkritį Vokietija buvo nugalėta kare. Šalyje kilo buržuazinė-demokratinė revoliucija, kaizeris buvo nuverstas. Į valdžią atėjo imperialistinė buržuazija.

Okupacinė valdžia 1918 m. lapkričio 11 d. buvo priversta leisti Lietuvos Taribai suformuoti „ministrų kabinetą“, tačiau jis, kaip ir buržuazinė Lietuvos Tariba, neturėjo tikros valdžios regione ir veikė išvien su vokiečių okupantais. kurie ir toliau liko visiškais meistrais Lietuvoje.

Tą pačią dieną Kompjenės paliaubų aktu JAV ir Antantė įpareigojo Vokietiją palikti savo kariuomenę Baltijos šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, „tvarkai palaikyti“, t.y. revoliuciniam judėjimui slopinti. Imperialistinė Vokietija šiuos įsipareigojimus priėmė, juolab kad neatsisakė savo agresyvių planų Baltijos šalių atžvilgiu.

Visa tai privertė Lietuvos komunistų partiją imtis skubių priemonių revoliuciniams ir tautiniams Lietuvos žmonių interesams apginti.

Aldona Skirūtytė. Revoliucijos aidas. Iš serijos „Lietuvių poetai apie revoliuciją“. Linoraižinys

Buvo priimtas sprendimas nedelsiant sudaryti Laikinąją revoliucinę Lietuvos darbininkų ir valstiečių vyriausybę, kuri pateiktų revoliucinę veiksmų programą, energingai kovotų su buržuaziniu Lietuvos tarifu ir jo „ministrų kabinetu“ bei Pats jos egzistavimas byloja apie tikrai nepriklausomą Lietuvos darbininkų ir valstiečių valstybę.

Tiesa, tuo metu jau vyko rinkimai į Darbininkų deputatų tarybas. Tačiau LKP CK manė, kad negalima laukti, kol visur bus sukurtos tarybos ir įvyks jų suvažiavimas, kuris išrinks vyriausybę, nes bet koks delsimas sukurti šią vyriausybę suteikė progą lietuviams. buržuazija sustiprinti savo pozicijas.

1918 m. gruodžio 8 d. Vilniaus darbininkų klube įvykusiame neteisėtame LKP CK posėdyje buvo suformuota Laikinoji Lietuvos revoliucinė vyriausybė. Atsižvelgiant į daugiatautę Vilniaus ir visos Lietuvos gyventojų sudėtį, į vyriausybę buvo įvairių tautybių atstovai: Vincas Mickevičius-Kapsukas (pirmininkas ir užsienio reikalų liaudies komisaras), Zigmas Angaretis, Konstantinas Kernovičius, Kazimiras Cikhovskis, Pranas Svotelis. -Proletaras, Alexandras Jakševičius ir Aizik Weinstein- Branovsky. Kiek vėliau Semjonas Dimanšteinas buvo įtrauktas į vyriausybę.

Lietuvos laikinoji revoliucinė vyriausybė veikė vadovaujama komunistų partijos, gindama tautinius ir socialinius Lietuvos žmonių interesus, todėl sulaukė didelio Lietuvos darbininkų ir dirbančios valstiečių palaikymo.

Sukūrus Lietuvos laikinąją darbininkų ir valstiečių vyriausybę, regione prasidėjo socialistinė revoliucija. Vadovaujant komunistų partijai, Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ir kituose miestuose buvo keliami reikalavimai išvaryti vokiečių okupantus, paleisti buržuazinę Lietuvos Taribą ir jos „ministrų kabinetą“.

Vilniuje revoliucinių nuotaikų persmelkta okupacinė vokiečių kariuomenė atsisakė vykdyti policijos funkcijas Lietuvos buržuazija ir jos valdžia neturėjo savo ginkluotųjų pajėgų. Taigi kontrrevoliucija Vilniuje tuo metu buvo bejėgė.

1918 m. gruodžio 15 d. dabartinės Filharmonijos salėje vykusiame Darbininkų deputatų tarybos posėdyje dalyvavo daugiau nei 200 delegatų, išrinktų Vilniaus gamyklų ir gamyklų darbininkų ir darbuotojų. Susirinkimas vyko teisėtai. Darbininkų deputatų taryba paskelbė perimanti visą valdžią Vilniuje į savo rankas.

Netrukus sovietų valdžia buvo paskelbta Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Rokiškyje, Ukmergėje, Utenoje, Joniškėlyje, Kuršėnuose, Telšiuose, Mažeikiuose, Skuode, Kazlų-Rudoje, Pilviškiuose, Liudvinavoje, Kalvarijoje ir kt. Daugelyje Lietuvos regionų sovietų valdžia buvo paskelbė ir veikė teisėtai.

1918 m. gruodžio 16 d. Vilniuje įvyko didžiulė (dalyvavo 20 000 darbininkų) revoliucinė demonstracija ir visuotinis streikas. Tai buvo precedento neturintis įvykis Vilniuje nuo 1905 metų spalio mėnesio. Demonstracija buvo nukreipta prieš vokiečių okupantus ir jų bendrininkus – Lietuvos buržuaziją. Demonstrantai nešė šūkius: „Visa valdžia Darbininkų deputatų taryboms!“, „Tegyvuoja socialistinė revoliucija!

Šiuo klausimu Lietuvos laikinoji revoliucinė darbininkų ir valstiečių vyriausybė paskelbė istorinę reikšmę turintį dokumentą – Manifestą, kuriame paskelbė apie vokiečių karinės okupacijos ir vietinių buržuazinių grupuočių valdžios nuvertimą ir jos perdavimą į Lietuvos valdžią. Darbininkų, bežemių ir neturtingų valstiečių deputatų tarybas.

Sovietų Rusijos vyriausybė, įgyvendindama tautų apsisprendimo teisės principą, 1918 m. gruodžio 22 d. priėmė V. I. pasirašytą dekretą, kuriuo pripažino Sovietų Lietuvos nepriklausomybę ir įpareigojo visas Sovietų Rusijos karines ir civilines institucijas teikti visą įmanomą pagalbą Tarybų Lietuvos valdžiai.

Taip susikūrė nepriklausoma Lietuvos Tarybų Respublika. Lietuvos žmonės iškovojo tautinę nepriklausomybę, atkūrė savo valstybingumą, suteikdami jam naują formą ir turinį. Istorija patvirtino, kad ne 1918 metų vasario 16-oji, o gruodžio 16-oji tapo Lietuvos valstybingumo atgimimo diena. Ne Lietuvos buržuazija ir jos nacionalistiniai vadai, o proletarinė revoliucija nutraukė vokiečių okupantų valdymą Lietuvoje ir padėjo Lietuvos valstybingumo pamatus. Ne buržuazinis Lietuvos tarifas, o Lietuvos darbo žmonės, vadovaujami komunistų partijos, buvo Lietuvos valstybės kūrėjai.

Istorija taip pat rodo, kad sovietų valdžią į Lietuvą atnešė ne Sovietų Rusijos Raudonoji armija. Vokiečių kariuomenės išstumta iš sovietinės žemės, Sovietų Rusijos Raudonoji armija ir Sovietų Rusijos teritorijoje suformuoti Raudonosios armijos lietuvių daliniai į Lietuvą įžengė tik 1918 metų pabaigoje ir tik 1919 metų sausio 5 dieną pasiekė Vilnių. Sovietų valdžia buvo sukurta ir tose Lietuvos vietovėse, kur Raudonosios armijos apskritai nebuvo. Sovietų valdžia Lietuvoje susiformavo, kai čia dar buvo vokiečių okupacinės pajėgos.

Bet, žinoma, didelę reikšmę turėjo Raudonosios armijos atėjimas į Lietuvą. Vokiečių okupacinės pajėgos pradėjo trauktis. 1918 12 31 išvyko iš Vilniaus. Iš Vilniaus pabėgo ir Kaune apsigyveno buržuazinė Lietuvos Tariba ir jos „ministrų kabinetas“.

Raudonosios armijos dalinių buvimas susiejo kontrrevoliucinių elementų veiklą, prisidėjo prie revoliucinės Lietuvos darbo žmonių iniciatyvos plėtotės, sudarė palankias sąlygas laisvam socialistinių pertvarkų įgyvendinimui. Iki 1919 metų vasario sovietų valdžia sustiprėjo didžiojoje Lietuvos teritorijos dalyje: šiaurės, rytų ir pietryčių apskrityse.

Sovietų valdžia Lietuvoje per trumpą laiką atliko didžiulį darbą. Vykdydama manifeste iškeltą programą, ji nacionalizavo gamyklas, gamyklas, bankus ir didmeninius sandėlius, žemę, vandenį, miškus ir kt., konfiskavo dvarininkų žemes, bažnyčias ir vienuolynus, įvedė aštuonių valandų darbo dieną ir fiksuotą darbo dieną. visur minimalus atlyginimas, ir ėmėsi rimtų priemonių nedarbui panaikinti. Kartu ji užtikrino tautinę įvairių tautybių darbuotojų lygybę, pradėjo organizuoti visuomenės švietimo sistemą, įkūrė daugybę kultūros įstaigų, perėmė kultūros vertybes į valstybės apsaugą, kad jos taptų prieinamos masėms, priėmė nutarimą atkurtas Vilniaus universitetas ir, gavęs materialinę Sovietų Rusijos paramą, ėmėsi įvairių priemonių vokiečių okupacijos nualintam tautiniam ūkiui plėtoti.

Tačiau sovietų valdžia Lietuvoje truko vos kelis mėnesius. Jau 1919 metų vasarį buvo surengtas ginkluotas užsienio imperializmo įsikišimas prieš Sovietų Lietuvą. Antantės šalių ir JAV kurstytos, buržuazinės Lenkijos ir Vokietijos ginkluotosios pajėgos įsiveržė į Tarybų Lietuvą kartu su Lietuvos pietvakarių Lietuvos regionuose mobilizacijos būdu suformuotais buržuaziniais ginkluotais daliniais.

Lietuvos komunistų partija ir sovietų valdžia ėmėsi ryžtingų priemonių gindamos revoliucinius laimėjimus. Tuo tikslu 1919 m. vasario 27 d. Sovietų Lietuva susijungė su Sovietų Baltarusija į vieną Lietuvos-Baltarusijos Tarybų Respubliką, nes Sovietų Baltarusiją užpuolė buržuazinė Lenkija. Vincas Kapsukas buvo išrinktas Lietuvos ir Baltarusijos Tarybų Respublikos Vyriausybės – Liaudies komisarų tarybos – pirmininku ir užsienio reikalų liaudies komisaru. Jungtinei respublikai priklausė buvusios Vilniaus, Kauno, Minsko gubernijos, dalis Suvalkų ir Gardino. Vilnius buvo paskelbtas sostine.

Mūšius su vietinės kontrrevoliucijos intervencininkais ir ginkluotais daliniais Lietuvos teritorijoje kovojo Lietuvių divizija, Raudonosios armijos 2-oji latvių (tarptautinė) divizija ir pirmosios Lietuvos Raudonosios armijos nacionalinės formacijos - 5-oji. Vilniaus šaulių pulkas ir Žemaičių pulkas.

Įnirtingų mūšių metu buvo formuojami nauji Raudonosios armijos daliniai ir Raudonosios gvardijos būriai. Atsiliepiant į komunistų partijos raginimą, daug darbininkų ir valstiečių savo noru įstojo į revoliucijos gynėjų gretas. Lietuvos komunistų partija į ginkluotąsias pajėgas subūrė apie 5000 lietuvių. Zigmas Angaretis vėliau rašė: „... Turėjome galimybę surinkti 20-30 tūkstančių savanorių iš vietinių darbininkų ir valstiečių. Bet tai nebuvo įmanoma dėl ginklų, amunicijos ir uniformų trūkumo. Raudonosios armijos daliniai didvyriškai kovojo už sovietų valdžią Lietuvoje. Tačiau kovos baigtį nulėmė jėgų pusiausvyra. Ginkluotosios kontrrevoliucijos pajėgos, kurių nemaža dalis buvo lenkų ir vokiečių intervencininkai, buvo beveik penkis kartus didesnės už revoliucijos gynėjų kariuomenę, taip pat buvo geriau ginkluotos. Sovietų Rusija labai padėjo Lietuvos darbo žmonių išsivadavimo sąjūdžiui. Tačiau 1919 m. pavasarį ji nebeturėjo tokių galimybių, nes pagrindinės šalies pajėgos buvo nukreiptos prieš Kolchaką, Judeničių ir Denikiną.

1919 m. pavasarį ir vasarą sovietų valdžia Lietuvoje buvo nugalėta. Užsienio intervencininkai ir vietinė kontrrevoliucija žiauriai susidorojo su Lietuvos revoliucionieriais ir sovietų valdžios gynėjais.

Nuslopinus sovietų valdžią, Lietuvos darbo žmonės neteko visų revoliucijos laimėjimų, socialinių laisvių ir sovietinio valstybingumo. Lietuva neteko ir Vilniaus bei pietryčių sričių, kurias užėmė buržuazinė Lenkija. Likusioje Lietuvos teritorijoje įsitvirtino Lietuvos buržuazijos diktatūra. Revoliucijos iškovotas valstybingumas įgavo buržuazinį pobūdį. Kaip rašė Z. Angaretis, buržuazinė Lietuvos valstybė susikūrė ne 1918 m., o „tik 1919 m. ant sovietinės Lietuvos griuvėsių“.

Buržuazinė Lietuvos valstybė tapo priklausoma nuo imperialistinių Vakarų šalių tiek ekonomiškai, tiek politiškai. Buvo net iškeltas paties Lietuvos valstybingumo klausimas. Tačiau Lietuvos darbo žmonės liko ištikimi sovietų valdžios idėjai ir 1940 m., Lietuvoje laimėjus socialistinei revoliucijai, ji buvo atkurta.

Kostas Navickas istorijos mokslų daktaras, profesorius
Žurnalas „Lietuva šiandien“ Nr.1(30) 1988 m
Vilniaus „Mintis“

***